apie poetus ir jų žmonas. bet ne tik apie tai

Iš vakarykščio Valentino Sventicko ir Viktorijos Daujotytės pokalbio Lietuvos rašytojų sąjungoje, kur buvo pristatyta Viktorijos Daujotytės monografija apie Marcelijų Martinaitį "Boružė, ropojanti plentu":

Jis: Poetai pasirenka geras žmonas!
Ji: Ne, tai geros žmonos pasirenka poetus!

O jei be pajuokavimų, aš dievinu klausytis Viktorijos Daujotytės. Ji tokią ramybę, tokią šilumą ir tokią išmintį transliuoja. Imdama autografą, pasiskundžiau, kad aš per toli nuo literatūros, o taip norėtųsi arčiau, visai arti. Tai sakė, uoj ne, literatūra juk niekad mūsų nepalieka. Po renginio eidama namo tik apie tai tegalvojau. Kad štai lyginu sijonus ir visąlaik svajoju, kokią knygą tuo metu skaityčiau. Bet gal jei sijonai apsikeistų vietomis su knygomis, gal tada mano gyvenimas pargriūtų? Gal ne veltui taip sudėliota? Ir vieną akimirką netgi nusiraminau. Nes dar ji priminė: pabandykim įsivaizduoti Sizifą laimingą.

škac, mirtie, škac

Kiekvienąkart, kai pagalvodavau, kad jau mano eilė, už mane numirdavo kas nors kitas.

Kai jis tada mane vežė motociklu, sakiau, kažkoks keistas nakties kvapas, užteks, toliau nebevežk. O ji be galo mėgo vėją plaukuose, todėl prašė pavežt kiek toliau. Bet jis nuvežė per toli. Iki pat negrįžimo.

O ta kita buvo pametusi galvą dėl vieno vaikino. Atsekė iš paskos. Tabalavom trupančiais gyvenimais ant trupančios Barbakano sienos. Alaus pilnom akim. Staiga pakilau. Tu visada žiūri į kitas, niekada - į mane. Ir šiaip, naktis smirdi pridegusia pica. Gana, sakau, išeinu. Sustabdė skambutis. Pasakė, nebėra žmogaus, nebebus, nors man gal net ir nebuvo.

O tas Jonas būti Jonu nustojo per Jonines. Tų metų naktį šventu virtusiu ežero vandeniu plaukė patys liūdniausi vainikai. Visi į skirtingas puses. Tais metais nė viena neištekėjo. Bet prieš tai, pamenu, jie gulėjo pievoj, žolė nebuvo aukšta, tad viską galėjom matyti: jo pirštai iš lėto keliavo jos plaukų, akių ir lūpų takais. Juokėmės. Sakėm, mes tai tikrai taip niekada nedarysim. Viskas, ko labiausiai tada jis norėjo, išragauti jos lūpas. Nemirti neišragavus. Viską mačiau ir tada, kai jis brido į ežerą, kaip jį nešė ant rankų - gležną kaip kūdikį, dvimetrinį. Kaip jis pakilo, bandė šypsotis ir grįžo atgal į dugną.

O tas vaikystės draugas, su meilės laiškeliu kišenėj, kai ėjo kartis, man rodos, jis netikėjo, kad mirtis išvis būna. Galvojo, pabandysiu, ir tada jinai grįš. Naktis buvo kiek pritvinkusi nerimo. Bet vėjas slėpė visas savo blogąsias puses. Net lietūs neverkė. Nerimą atsinešė žmogus. Susiraizgę šakos mylėjosi. Ir tik ta vienintelė, likusi be meilės nakties, priversta siūbuoti sunkų meilės laiškelį, lengvą žmogaus kūną, aimanavo: durneli durneli, nejaugi tau niekas nesakė, kad dėl meilės negalima mirti. Dėl meilės reikia nebijoti gyventi.

O aš? Aš jau nebežinau, ar dar kas nors už mane benumirs. Tu į mane neprabyli ir įsčios tyli per ilgai, plevenu tokia per lengva, tokia tuščia po kambarį, tik už lango varnėnas: karrr karrr. Bet mirti vis tiek nesinori.

(ne) užmiegu

Prieš kelionę traukiniu į kaimą, kur užaugau, tik dabar vis labiau nežinau, ar išvis tada gyvenau (o ar dabar gyvenu?), būtinai norėjau nusipirkti "Literatūrą ir meną" (spalio 11 dienos numerį). Patirti nepatirtą poetinį Druskininkų rudenį. Galvojau, bus labai gražu. Pro akis, įbestas į langą, plauks rudenio miškai - tokie poetiški. Pro akis, įbestas į popieriaus lapą, plauks poezija - dabar tokia rudeniška. Labai norėjau. Aplėkiau tris senamiesčio spaudos kioskus. Radau. Laimei ir sielvartui. 

Dvi valandas ir vienuolika minučių. Lygiai tiek laiko strigo gumulas gerklėj, tai nusileisdamas kažkur po šonkauliu (labiau kairiau), tai vėl pakildamas. Lygiai tiek laiko žmonės vis atsisukdavo, bijodami, kad teks bristi į tvinstančias akių upes. Išsitraukiau bandelę. Rijau dideliais kąsniais. Ne ne, Arūne, žiūrėk, koks stiprus skausmas per ryklę ir stemplę, o dabar ir skrandy gali užčiuopti tą nesukramtytą sopulį. O eilėraštį skaudėjo vis tiek labiau.

Tada laikas baigėsi. Išlipau. Privalėjau neverkti. Tik dabar, kai namas sumigo, o aš atvirom akim tam pačiam kambary, kur kažkada maža spurgytė kalbindavau Dievą, spoksau į lubas ir bandau įžiūrėti per skruostus riedančią prasmę. Ne, Dievas niekada taip ir neatsiliepė.

Labanakt, Mindaugai. Aš labai gražiai įsivaizduoju tavo miegą.

                                                  Mindaugas Nastaravičius

                                                  judesys vietoje

                                                  kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas
                                                  moskvičius pervažiavo mūsų šunį topsiką

                                                  šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau,
                                                  nes reikėjo imtis veiksmų, kažkokio judesio

                                                  pakėliau topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo
                                                  ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti:

                                                  turiu užsimerkti, labai patikėti, ir kai atsimerksiu,
                                                  topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos

                                                  kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom
                                                  su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys

                                                  ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas
                                                  yra pasibaigęs, tada užsimerkiau

                                                  tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo
                                                  į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys

                                                  kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau
                                                  šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti

                                                  galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė,
                                                  pakėliau save ir nusinešiau į laužą

                                                 bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga
                                                 atsimerkčiau, niekas nebūtų pasikeitę

                                                 nesujudėtų ir tada, jeigu atsimerkčiau iš lėto,
                                                 jeigu niekad daugiau neatsimerkčiau

                                                 todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji,
                                                 o tada - su viskuo susitaikęs - užmiegu

Lygiai du

Lygiai dveji metai praėjo, kai skaitydama nebepasilieku savęs tik sau, kai noriu papasakoti ir kažkam daugiau: tam, kuris išgirs, ir tam, kuris net neklauso.
Tiesa, kartais kalbos apie knygas virsta kliedesiais apie pačios gyvenimą. Bet taip tuo metu norisi. Pirštams, kurie taip pat dažnai nuveda į atradimus, kaip ir kojos. Galvai, pilnai prisiminimų. Dažniausiai skaudančių. Nes viskas, kas praeina, skauda - ypač, jei buvo gera. Gal net mėnuliui. Tai nutolstančiam, tai prie manęs priartėjančiam.

Ta proga - pats pirmutinis įrašas. Apie tai, kuo tikiu ligi šiol.

Išgerkit vyno šiandien už mane. Ar bent kakavos.

Maška - bulvių lauko karalienė

Nesvarbu, kuris rugsėjo šeštadienis išpuldavo, bulvių kasti nenorėdavau niekada. Niekada ir nekasdavau. Vis taikydavausi arčiau Maškos. Glostydavau jos nosį. Krisdavau į jos akių rūkus. Ir vis jai į ausį:
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?

Dar dabar bulvėmis krentu iš Maškos akių. Taip sunkiai vis dunkteliu į žemę. Pašoku. Po to kiekvieno dunkt. Ir jau į rūką virš lovos:
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?

O juk jau spalis. Jau nebėra bulvių laukų. Kaip nebėra ir Maškos. Kaip niekada nebebus.

                                                        nuo karuselės rato atitrūkęs
                                                        per naktį parku vaikščiojo arkliukas

                                                        taip jau nutiko kad tą pačią naktį
                                                        po parko rūką braidžiojo vienatvė

                                                        - o kas toliau?
                                                        - ar neužtenka: rūkas
                                                        naktis vienatvė ir arkliukas

                                                        (Donaldas Kajokas)