2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Levi Pinfold "Juodas šuo": apie baimę


Mano pusseserė bijo aukščio, nes vaikystėje niekada nesikarstė po medžius. Aš bijau šunų, nes sutikti vaikystėje, jie garsiai, nedraugiškai lodavo. Taip pat bijau vorų. Bijau ką nors nuskriausti. Dar vandens bijau. Vandens telkinių. Žiūrėdama į vandens gelmę, įsivaizduoju ten daug skenduolių. Mano vaizduotėje skenduoliai yra gyvi ir gali griebt už kojos. Ir vienatvės bijau. Kad žmonės, prie kurių bandau glaustis, vieną dieną nusisuks, pasakys: "eik tu švilpt, Arūne". Arba nieko nesakys. Tiesiog numirs. Ir pati mirti bijau. Nežinau, kas po mirties laukia. 
Galbūt mūsų baimės kaip tik dėl nežinojimo ir kyla? Bijom, ko nepažįstam. Vaikystėje mane išgąsdino lojantis šuo, todėl nebebandžiau jo paglostyti. Vaikystėje mano pusseserė neįlipo į medį, todėl ir užaugusi nebebandė to daryti. O kai nebandom pažinti, baimė tik didėja. Augam augam ir baimė auga iš paskos. Kartais gal net perauga mus. Taip, viskas prasideda vaikystėje. Tada ir išmokstam arba susitikti su baime, arba bėgti nuo jos. 
Apie baimę, būdą ją nugalėti kaip tik kalba šiemet leidyklos "Nieko rimto" išleista Levio Pinfoldo knyga "Juodas šuo".
Vieną rytą prie Houpų šeimos namo pasirodo juodas šuo. Galima daryti prielaidą, kad kitais rytais visą amžinybę pro langą driekdavosi vis tas pats pažįstamas peizažas, o štai dabar tame peizaže atsirado nauja detalė - nematyta, nepažįstama. Vadinasi, Houpų baimė kyla taip pat iš nežinojimo. Tėtis Houpas už lango pamato tigro dydžio šunį, mama Houp - dramblio dydžio, Adelei Houp šuo rodosi tiranozauro didumo, o Morisui Houp - kaži kažkokio Didžiojo Džefio. Ko bijom, visada matom iškreiptai, hiperbolizuotai. Ir nupasakodami šuns pavidalą, Houpai iš tiesų nupasakoja savo baimės pavidalą. Tik Mažylė Houp, labiau nei bijo, nori pažinti. Todėl, kol šeima slepiasi, ji eina į lauką prie šuns. Ji netgi provokuoja šunį bėgti jai iš paskos ir bandyti ją pavyti. Tarsi erzina baimę, mat neketina jai pasiduoti. Galop Mažylė visai šeimai parodo, kad jų baimė iš tiesų yra visai nedidelio šunelio dydžio. Taigi didžiausia herojė čia yra pati mažiausia, todėl nepamirškite: ne tik didelis gali išmokyti mažą, bet ir mažas - didelį.

Stiprioji knygos pusė yra iliustracijos. Nenusakomo gražumo. Už jas knyga pelnė prestižinį Kate Greenaway apdovanojimą. Man gera turėti šitą knygą vien dėl žinojimo, kad galiu bet kada išsitraukti iš lentynos ir tyrinėti kiekvieną piešinių detalę. Tarsi tyrinėčiau kasdienę egzistenciją. Tokią baugią ir kartu lengvą, jaukią. Žiūriu į piešinius ir šalia namų jaukumo (tokiuose norėčiau gyventi) jaučiu neapibrėžtumą, pasimetimą, nerimą dėl nežinojimo, kas laukia. Gyvenimas ir yra nežinia. Nuo pat gimimo iki mirties negalim suplanuoti, kad bus būtent taip, kaip norim. Tai ir bijom vis ko nors. Ir visada ko nors bijosime.







2014 m. spalio 15 d., trečiadienis

Knygų estafetė



Dar visai neseniai socialiniame tinkle Facebook plito tokia "Knygų dešimtuko" estafetė. Knygų - nu labai svarbių gyvenime, dariusių įtaką asmenybės formavimuisi ar kažkas panašaus. Ir aš buvau tą estafetę perėmusi. Po kurio laiko prisiminiau, kad pamiršau paminėti vieną svarbią vaikystės knygą. Taigi įterpusi ją, sąrašą dar kartą perrašau čia. 
1. JANINA DEGUTYTĖ "NEPALIK MANĘS". Pirmoji savarankiškai iš bibliotekos pasiimta knyga. Gal kad su kačiuku ant viršelio. Nuo to laiko ir nepalikdavau. Visus kašarus iš patvorių susirankiodavau. Mamai nepatikdavo. Man patikdavo. Buvau maždaug penkerių.
2. VYTĖ NEMUNĖLIS "MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS". Suformavo namų sampratą. Tokių neturėjau. Tokių norėjau. Na, žinot: "Vakare, kai tėtis grįžta, / Kai visa šeima namuos, / Sėdi jis šiltam namely, / Klauso pasakų mamos."
3. ERNESTAS SETON - TOMPSONAS "LOBAS - VILKŲ KARALIUS". Pamenu, buvo daug medžioklės scenų. Pamenu, raudojau balsu. Buvau maždaug penktoje klasėje. Jau tada buvau už gyvybę.
4. MARKAS TVENAS "PRINCAS IR ELGETA". Visi gimstam lygūs.
5. ASTRIDA LINDGREN "PEPĖ ILGAKOJINĖ". Vaikystės vasarų miesto balkone knyga (nes šiaip tai aš kaimietė, jeigu ką). Norėjau būt tokia stipri kaip Pepė. Visom abiem prasmėm. Ir dar labai norėjau turėti beždžioniuką.

6. VYTAUTĖ ŽILINSKAITĖ "ROBOTAS IR PETELIŠKĖ". Skaičiau, pamenu, įsilipusi į močiutės kaimynų medį. Nesupratau, kodėl su manimi taip vyksta, bet jei skaudėdavo kitam, skaudėdavo ir man. Taigi skaičiau, o iš mano akių kapsėjo alyva, tepdama roboto Dondonėlio žaizdas. Ta istorija mane išmokė tikėti, kad daiktuose negyvybės nebūna, kad viskas aplink jaučia. Kad robotas - irgi žmogus. Kad drugelis - irgi žmogus. Kad medis, ant kurio sėdžiu, irgi yra žmogus. Viskas aplink yra žmogus. Tik pats žmogus dažnai pamiršta juo būti.
7. TA KNYGA, IŠ KURIOS KUNIGAS SKAITO MIŠIAS. Nes ir man duodavo paskaityti. Buvo laikas, kai skaityti eidavau kas vakarą. Kai ieškojau, kuo tikėti. Kai norėjau, kad ir kiti rastų, kuo tikėti. Po to su draugais paragavau alaus.
8. ANTUANAS DE SENT EGZIUPERI "MAŽASIS PRINCAS". Žmogui reikia kito žmogaus. Nežinau, ką daugiau pasakyti.
9. SERGEJ KOZLOV "EŽIUKAS RŪKE". Tikros draugystės pavyzdys. Nes jei tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?
10. ALESSANDRO BARICCO. Nežinau, katra knyga. Visos. Bet citatą panaudosiu iš "CITY". Todėl, kad ant kiekvieno kampo ieškodama savo vietos, savo buvimo prasmės, kartais prisimenu: "Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokęs jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esam kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu..." Prisimenu ir pasidaro kiek ramiau.
11. MINDAUGO NASTARAVIČIAUS POEZIJA. Atgaivinanti atmintį. Skaitau ir prisimenu, ką iš tiesų norėčiau pamiršti. Bet jis moka papasakoti taip, kad jauti, jog prisiminti skauda, o vis tiek šypsaisi. Nes taip, Mindaugai, ką dar tikro turime be atminties? Nors Marčėnas pasakytų: dar tai, ką turim dabar.


Praleidau kokius dvidešimt gyvenimo metų. Į tuos metus telpa dar daug pavadinimų. O, bet, tačiau... o, bet, tačiau...


2014 m. spalio 10 d., penktadienis

Christoph Ransmayr Vilniuje


Tiesą pasakius, dar nesu taip elgusis. Nesu bėgusi į susitikimą su rašytoju, apie kurį anksčiau nesu ničnieko girdėjusi, net jo pavardės. Negana to, prieš susitikimą spėjau ir jo knygą nusipirkti, 1993-iaisiais metais išleistą. Apie knygą taipogi ničnieko nežinojau, net anotacijos nepavyko rasti prieš perkant. O taip nutiko todėl, kad užmačiau Mariaus Buroko pareklamavimą: "unikalus, garsus rašytojas - Vilniuje, gyvas. Nepraleiskit progos. Lietuvių kalba išleista tik viena jo knyga - "Paskutinis pasaulis". Puiki knyga."
Susitikimas vyko Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų literatūros skaityklos iniciatyva, Austrijos ambasadai parėmus. Šiandien, spalio 10 dieną. Buvo pristatoma knyga „Atlas eines ängstlichen Mannes" ("Baikštaus žmogaus atlasas"). Tai kelionių istorijų knyga. Joje sutalpinta septyniasdešimt istorijų - gyvenimo momentai egzotiškose šalyse (ir tik vienoje kitoje Europos šaly). Apie patį autorių ne kažin ką tesužinojau, o apie autorius šį tą sužinoti visuomet yra įdomu. Sakėsi niekuomet nesikartojantis - visos jo knygos skirtingos ne tik tematika, bet ir stilistika. Rašo visuomet muzikos fone. Pats yra kažkokiu pučiamuoju instrumentu grojęs.
Autoriui knygos žodžiais keliaujant per vieną iš jo gyventų istorijų aš keliavau per savo buvusias ir būsimas istorijas: aha, šaldytuve dar yra martinio, gal kokių sulčių reik pasičiupti link namų einant, aha, Jurgis šiandien kažkur gros, eiti neiti - nesuprantu pati savo norų, aha, tas spektaklis prieš porą savaičių buvo puikus, ir tas jaunimas augantis toks talentingas, o aš pati - šitiek jau gyvenus ir nieko neišmokus, po guten abend iškart puolanti galvoti, kaip čia apie savo nežinojimą negalvoti. Dar apie darbą galvojau, nors penktadienis. Visko daug galvojau, kad tik neužmigčiau, nesgi sunku yra nesuprasti kalbos.
Dieve Dieve, vakaro vertėja pamačiusi mano rankose "Paskutinį pasaulį", be abejo, paklausė, ar skaičiau. Dieve Dieve, turėjau prisipažinti šitą gėdingą situaciją: kad neskaičiau, kad tik šiandien nusipirkau, kad ir autorius anksčiau negirdėtas. Tai ir vyno nebelikau, pabėgau. O knygą tikrai ketinu skaityti. Nes pasak Salman Rushdie, va kas joje pasakojama: "Menininką galima sunaikinti, jo meno niekada".


2014 m. spalio 8 d., trečiadienis

Tyto alba. Naujos lietuvių autorių knygos. 2014 - 2015. Ruduo - žiema.

Gyvenimo nutikimų niekaip nemoku susiet su laiku. Jų tiek daug. Veik dusdama bandau pavyti kiekvieną spektaklį, knygą kiekvieną, žmogų. Dirbti - gerti vyno - šokti - eiti į teatrą - kepti blyną - verkti - skaityti - draugus apkabinti - eiti į poezijos vakarą - vaikščioti gatvėm be tikslo - glostyti katiną - skaityti - eiti į koncertą - juoktis - miegoti - nubusti - dirbti - eiti į fotografijos parodą - valgyti kavinėj pyragėlį - galvot apie gyvenimo prasmę - verkti - eiti į knygos pristatymą - virti makaroną - eiti į kiną - vaikščioti gatvėm be tikslo - skaityti - miegoti - nubusti - dirbti - eiti į teatrą - skaityti... Gyvenimo ritmai persipina, atmintis nebesuvokia, kas vyko vakar, kas prieš savaitę, kas prieš gerą mėnesį. Laikas stato padnoškes atminties labirintuose. Aš irgi jam statau padnoškes. Laikui. Elgiuosi taip, tarsi jis neegzistuotų. Nes kol būnu ten, kur man norisi būti, laiko iš viso nėra. Kai grįžtu į kasdienes prievoles, aplink kaklą ir laikas apsivynioja, bando įlįst pro kiekvieną minčių tarpelį. Taip, geriau būti kur gera, veikti kas gera. Tada laikas neegzistuoja.
Taigi nepasakysiu, kokia diena buvo, bet tai tikrai vyko. Vyko "Tyto albos" naujų lietuvių autorių knygų pristatymas spaudai. Aš ten buvau. Buvau laiminga. Buvo ir Jurga Ivanauskaitė. Įsivaizduojat? Sėdėjo ant virš manęs pakibusio laiko debesies. Bandė įsikišti į pokalbį. Gal net būtent tada, kai Jūratė Baranova tarė: "Ne aš pasirinkau Jurgą, o Jurga pasirinko mane". Sako, ne pirmą kartą Jurga siunčia savo nesibaigiančio buvimo ženklus, prakalbus apie ją. Paleidžia per garsiakalbius netikėtus balsus ar net ugnim baugina. J. Baranovos knyga "Jurga Ivanauskaitė: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo" pasirodys šių metų lapkričio mėnesį.
Lapkričio mėnesį pasirodys ir nauja Agnės Žagrakalytės knyga "Klara": istorija apie mergaitę, gimusią ir augusią Lietuvoje, bėgusią nuo skurdo ir pažeminimo, susidėjusią su ne itin gera kompanija, apkeliavusią pusę pasaulio didmiesčių. Suvargusi paauglė, vėliau - jauna moteris, besitaškanti pinigais, liudijanti bylose ir nuolat nuo kažko bėganti, nuolat bijanti. Kas ją veja? Ši knyga kol kas man yra didžiausia intriga. Agnė pasakojo, kad ji bus pankiška, parašyta žaidimo principu, sudėliota mažais paveikslėliais iš Klaros gyvenimo. Tikriausiai tai poema, nors Agnei labiau norėtųsi vadinti komiksais, tik be pieštinių paveikslėlių. Net trinktelėjau kerzu į grindis iš numanomo skaitymo malonumo. Įvardydama knygos žanrą, Agnė labiausiai norėtų parašyti: "Atsargiai - čia tik labai ilgas eilėraštis.". Tie žodžiai man per nugarą tarsi lapė uodega brūkšteli. Nes kas būna pavadinta eilėraščiu, būna gerai. Laukiu.
Tą dieną "įsimylėjau". Leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė apie jį sakė: "Jis pasako labai daug, net jei išeina nepasakęs nė žodžio". Ir viskas. Aš iškart patikėjau. Galėjo jis nebekalbėt. Bet kalbėjo. Ramiai, išmintingai, sentimentaliai, juokingai. Visaip. Koks ir gyvenimas visoks yra. Tądien įsimylėjau Mikalojų Vilutį - Žmogų ir užsimaniau tuoj pat pulti skaityti Mikalojų Vilutį - Rašytoją. Naujausia jo knyga, esė rinkinys "Sriuba" jau išleista. Be abejo, paties iliustruota. Tai tarsi prieš penkerius metus išėjusio "Torto" tęsinys. Abi knygos jau mano namuose. Namuose dabar kiek saugiau gyventi.
Tądien išgirdau ir naują pavardę - Rūta Mataitytė. Nors parašė, toli gražu, ne pirmą knygą. 2015-ųjų sausio mėnesį "Tyto alba" išleis jos romaną "Gunda". Romano pagrindinė herojė Gunda išvažiuoja mokytis į Norvegiją. Baigusi studijas universitete, tampa vertėja ir pasilieka gyventi Osle. Tai pasakojimas apie žmogaus adaptaciją svetimame krašte, apie kultūrinius skirtumus, apie vertėjos darbą, leidžiantį prisiliesti prie daugybės nepažįstamų žmonių istorijų, gyventi šalia jų, stengiantis išlikti nešališka ir kuriant savo asmeninę istoriją. Knygos autorė gyvena Osle, dirba ten norvegų - lietuvių kalbų vertėja. Į klausimą, ar tai autobiografinis romanas, atsako: "Kad ir ką atsakyčiau, visada pameluoju".
Štai Doloresa Kazragytė nemeluoja ir daugybę metų rašydama apie teatrą, sutiktus žmones, kasdienybės stebuklus, abejones ir tikėjimą naujausioje savo knygoje "...be pabaigos..." žada pačią atviriausią išpažintį. Knyga pasirodys 2015-ųjų vasario mėnesį. Įdomumas: savo knygas autorė rašo ranka. Skamba gražiai, dievaži.
Savo pasirodymo dar laukia:
Valdas Adamkus "Pareigos, kurios nesibaigia. Prezidento dienoraščiai" - išeis 2015-ųjų vasarį.
Giedrius Drukteinis "Kaip išlikti suaugusiųjų pasaulyje" - išeis 2014-ųjų gruodį.


2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Laimė yra mylėti žmones


Mano močiutė buvo neišmatuojamų širdies platybių moteris. Visiems atidarydavo namų duris, visus pavalgydindavo. Sau neturėdama, kitam visuomet turėdavo ką duoti. Jai neegzistavo jokios socialinės skirtybės. Jai nebuvo nei ponų, nei ubagų. Buvo žmonės, kurie vienodai alkani. Buvo žmonės, kuriems vienodai skauda.
Serioža užsukdavo dažnai. Tai pavalgyt, tai buteliuką išragaut su seneliu už kluono. Mes, dar vaikai, jį vadinome Zuikiu. Kodėl? Kad aš prisiminčiau.
Yra žmonių, kurių pavidalus atminty bandau atgaivinti, bet nepavyksta. Yra žmonių, kurių neprisimenu, nes nenoriu jų prisiminti. Zuikio nepamirštu niekada. Kodėl? Kad aš žinočiau.


O gal tikrai pro prakiurusį stogą matyti ryškiausios žvaigždės? a?




2014 m. liepos 8 d., antradienis

Apie skrajūnus


Kartais taip nutinka, kad ne tėvams vaikus tenka auginti, o vaikams tėvus. Žadinti ryte, liepti pavalgyti, nusiprausti, susišukuoti. Taip ir Elzei iš Davido Almondo knygos "Mano tėtis skrajūnas":
"- Tik pažvelk į save. Ir ką tu ten veikei?
  Jis išsišiepė.
  - Svajojau.
  - Svajojo! Nieko sau. Sėskis prie stalo. Nesikūprink.
  - Klausau, Elze.
  Tėtis atsisėdo ant kėdės krašto, akys degė nekantrumu. Elzė įpylė arbatos.
  - Gerk.
  Jis vos gukštelėjo.
  - Suvalgyk skrebutį.
  Tėtis atsikando kampelį.
  - Valgyk kaip vyras.
  Jis atsikando daugiau.
  - Sukramtyk.
  Pakramtė.
  - O dabar nuryk.
  Tėtis vėl išsišiepė. 
  - Gerai, Elze.
  Jis atsikando didelį kąsnį, sukramtė, nurijo ir plačiai išsižiojo.
  - Matai - tuščia.
  Elzė caktelėjo liežuviu ir nusisuko.
  - Tėti, nesimaivyk.
  Paskui Elzė tėtį sušukavo. Taisydama pižamos apykaklę palietė šiurkštų jo skruostą.
  - Turėtum labiau savimi rūpintis."

Nes jei būtų atvirkščiai, jei tėtis prižiūrėtų Elzę (mergaitės mama mirusi), jie kiauras dienas karstytųsi po vyšnią, mokytųsi skraidyti ir nenustodami svajotų. Tikriausiai net pavalgyti pamirštų. Bet kas sakė, kad pamiršti pavalgyti yra blogiau, nei pamiršti svajoti? Taigi abu besiruošdami "Žmogaus paukščio" varžyboms, gamindami iš sode surinktų paukščių plunksnų sparnus, besimokydami tais sparnais plasnoti, vienas kitą išmoko tikėti. Tikėti savimi, savo svajonėmis ir vienas kitu. Ir dar nebijoti pralaimėti:
"- Mūsų skrydis gali ir nepavykti, tačiau mes bent jau pamėginsime. Kartu. O tai visų svarbiausia."



Perskaičius šitų dviejų skrajūnų istoriją, iškart prisiminiau keletą kitų leidyklos knygų apie skraidymą. Wolfo Erlbrucho knygoje "Ponia Majer, paukštelė" nuolat kuo nors susirūpinusi ponia bandydama išmokinti skraidyti strazdelę, pati ima skraidyti. O Luiso Sepulvedos knygoje "Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti" žuvėdrą brėžinių ir enciklopedijų pagalba skraidyti moko didelis, juodas, storas katinas. Pagalvojau, kad "Nieko rimto" yra tikra skrajūnų leidykla. Ir man tai labai patinka. Skraidykim! Ir mokykim to vienas kitą!



2014 m. liepos 7 d., pirmadienis

Būtinai turi kažkuo tikėti

Visą naktį šokių aikštelėje mūsų kūnais žaidė dievai. Na gerai, šiek tiek dievo slėpėsi ir vyno taurėse. Todėl rytas prasidėjo gerokai po pietų. Vienas petys atsargiai glaudėsi prie kito peties. Turbūt manęs net nepaklausė. Turbūt pati norėjau pasakyti. Kad nežinau, ar tikiu Dievą. Kad kažkuo tikrai tikiu. Kad nežinau, ar tai, kuo tikiu, yra Dievas. Kiekvienas prisilietimas buvo apie tikėjimą. Kiekvienas atsitraukimas - apie abejojimą.

Šiandien ieškojau būdų sugrįžt į tą istoriją. Ieškojau ko nors, kas primintų apie Dievą. Nes kai esi vienišas, būtinai turi kažkuo tikėti. Nežinau, gal geriau reikėjo susirasti petį, bet susiradau knygą.
Štai:


Toje knygoje, pilnoje nuotykių ir nesusipratimų, dėl kurių taip pat kyla nuotykiai, pingvinų trijulė kartais ironiškai, kartais linksmai, o kartais rimtai vis pasikalba apie Dievą. Kai pati esi nei tai gėlė, nei tai žiogas, nei tai žmogus, nestebina ir tai, kad apie Dievą kalbasi pingvinai. Ir kad lygiai taip pat abejoja ir ieško:
"- Jeigu Dievo nėra, kodėl tiek daug apie jį šnekame?
  - Kad nesijaustume tokie vieniši."

Kad nuramina, paaiškina apie pasirinkimo laisvę:
"- Daugiau niekada tavimi neabejosiu ir visiems paskelbsiu, koks tu didis ir nuostabus, ir dar pažadu, - balandis iškelia dešinį sparną lyg kalaviją, - per trumpiausią laiką padaryti, kad visi tave pamiltų taip, kaip aš.
  - Ak, nereikia, - taria geraširdis balsas iš lagamino, - kiekvienas pats turi spręsti, mylėti mane ar ne. Meilė tikra tik tada, kai dovanojama laisvai."

Kad gal net išsiaiškina Dievo pavidalą:
"- O mes kaip tik taip įsivaizdavome Dievą, - taria pingvinai. - Senuką ilga balta barzda.
  - Daug kas taip mano, - sako Nojus, - bet Dievas nėra vyras.
  - Negi moteris?
  - Ne! - pasipiktinęs sušunka senukas, net akinių stiklai rūsčiai blyksteli.
  - Supratau, - taria vienas pingvinas. - Dievas veikiau yra daiktas.
  O į skraistę įsisupęs pingvinas cypiančiu balseliu klausia:
  - Pavyzdžiui, kaip skrudintuvas?
  - Dievą galite įsivaizduoti, kaip tik panorėję, - aiškina Nojus. - Jis yra visur: kiekviename žmoguje, kiekviename gyvūne, kiekviename augale ir..."

Kol rašau, kažkas pasauly grūmoja lyt pasiruošusiam debesiui, o kažkas kalba maldą lauko aguonai. Kol rašau, kažkas pasauly išsižada Dievo, nė nepagalvojęs, kad jį ras lietui lyjant, o kažkas jį randa aguonos žydėjime. Kol rašau, kažkur vienas petys prisiglaudžia prie kito peties ir jų artume - vien Dievo pėdsakai. Kol rašau, yra būtent taip: tikėti žmogumi, tikėti saulėje išsitiesusiu katinu, tikėti daina, tikėti jazmino kvepėjimu, tikėti vėjo linguojamu rugių lauku - iš esmės tai ir yra tikėti Dievą.


2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

Poezijos pavasaris 2014 Šilavoto Davatkyne (Prienų raj.)

Matot, nutiko taip, kad vieno žmogaus nelaimė man atnešė didelę laimę. Senokai tat buvo. Vieno mokytojo lituanisto nosis nebeapsikentė ant knygų besikaupiančių dulkių. Nors akys liūdėjo, istorija baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis: savo biblioteką jis padovanojo man. Pamenu, kalbėjau mažai. Tik galva linkčiojau. Tikrai būsiu kaip jūs. Tikrai visus išmokysiu mylėt knygas. Tuomet tikrai nesupratau, kad jam turėtų būti baisiai skauda. Supratau tik savo laimę. Į bagažinę kraunamą laimę. Ant galinių sėdynių kraunamą laimę. Iš vienų namų į kitus namus vežamą laimę. Tuomet ir sutikau vienplaukį prie plento Dabrišių. Naktys buvo ypatingai žvaigždėtos. Buvo mat kaimas ir vasara. O man net to nereikėjo. Mano kambary sutilpo visi metų laikai, visi dangaus kūnai, visi miestai ir kaimai. Skaitydavau Dabrišiaus eilutes, o perskaitydavau mokytojo širdį. Mano širdis iš paskos uždususi bėga. Prieš tampant poetu, Dabrišius man buvo dovana pamokos, kaip reikia dalintis, kaip reik nebijot atsisveikint su tuo gi, ką myli. Prieš dvylika metų. Ar kada pagalvojau, kad jis man taps tikras? Negalvojau.
Antaną A. Jonyną sutikau kur kas anksčiau. Prieš tampant poetu, jis man buvo daina. Muzikos mokyklos ansambly. Lig šiolei melodija aidi. Lig šiolei skamba ir žodžiai:
atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu
tamsios uogos kerus išsklaidys iš tylos
atplasnoję strazdai tau vienam pasiguos
aš jų žmogišką balsą girdžiu
po raudonu šermukšnio medžiu
Ar kada pagalvojau, kad jis man taps tikras? Negalvojau.

Bet tapo. Bet sutikau. Akis į akį. Abu.

Čia aš bandau parašyt apie tai, kaip važiavau į Poezijos pavasarį Šilavoto Davatkyne. Ir jie abu ten buvo. Abu skaitė. Vienas dūzgė bitėmis. Kitas kvepėjo bijūnais. Čia aš bandau parašyt apie tai, kad poezija ir yra dūgzti bitėmis, kvepėti bijūnais.
Bandau parašyt, kad poezija yra nebijoti būti laimingu ir nebijoti būti silpnu. Net kai mama neleidžia verkti. Būk stipri, vis kartoja, būk stipri. Nes pati gi verkia tik pasislėpus. O man nebaisu būt silpna. Net lietūs visada lyja poeziją. Kitaip nebūna.


Skaitymuose dalyvavo:
Antanas A. Jonynas
Gintautas Dabrišius
Marius Burokas
Laurynas Katkus
Dainius Gintalas
Aldona Ruseckaitė
Nijolė Kliukaitė - Kepenienė
Peter Sirr (Airija)
Tom Schulz (Vokietija)

































2014 m. gegužės 3 d., šeštadienis

Bandykim pakalbėti apie Dievą

Ivanas sako, kad Dievo nėra.
Alioša sako, kad Dievas yra.
O aš nežinau. Aš esu ir Ivanas, ir Alioša.
Dažnai sakau, kad Dievo nėra. Ir labai bijau taip sakyti.
Yra mat momentas, kuomet Dievas man - nenuginčijamai tikras: kuomet galvoju apie savo močiutę, tėvą ir kitus išėjusius.
Negaliu leisti, kad jų tiesiog nebebūtų.
Man patinka galvoti, kad mano močiutė dabar yra Dievo močiutė. Sekmadieniais kepa jam cinamoninius pyragus, žiemomis liepia apsimauti šiltas kojines, kasvakar apkabinusi pasakoja, kaip buvo baisu per karą, paglosto galvą, ramina: "Miegoki. Tau karo nėra."
Man patinka galvoti, kad mano tėvas dabar yra Dangaus jūrų žvejys. Rytais kartu su Dievu išplaukia į žvejybą. Grįžę į sodus, abu ir toliau mokosi laukimo. Nes jei čia nesusitikome, ten juk tikrai susitiksime.
Taip.
Tikėjimas prasideda, kai galvojame apie savo mylimus.
Kol galvojame apie savo mylimus, tikėjimas niekada nesibaigia.


2014 m. balandžio 4 d., penktadienis

Knygų iššūkis 2014m.

Sėdžiu ir šypsausi. Pernai neaprašiau nė vienos "Knygų iššūkio" knygos. Tai dar nereiškia, kad nė vienos neperskaičiau. 
Sėdžiu ir šypsausi. Kaip bus šįkart?

Pagrindinis sąrašas:
  1. Witold Gombrowicz "Ferdydurkė" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004
  2. Louis-Ferdinand Céline "Kelionė į nakties pakraštį" - Baltos lankos, 2002
  3. Pär Lagerkvist "Barabas" - Alma littera, 1996
  4. Magdalena Tulli "Yda" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013
  5. Per Olov Enquist "Kapitono Nemo biblioteka" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008
  6. Lena Eltang "Akmeniniai klevai" - Vaga, 2011
  7. Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" - Tyto alba, 2012
  8. Charles Dickens "Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai" - Tyto alba, 2007
  9. Regimantas Tamošaitis "Vitaminų pardavėjas" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007
  10. Gendrutis Morkūnas "Švęsti kosmose ir tvarte" - Bernardinai.lt, 2013
  11. Christine Nöstlinger "Nykštukas galvoje" - Nieko rimto, 2012
  12. Boris Vian "Dienų puta" - Tyto alba, 2006
Alternatyvos:
  1. Margareta Strömstedt "Astridos Lindgren biografija" - Gimtasis žodis, 2008
  2. Lorenzo Licalzi "Ko tu iš manęs tikiesi" - Tyto alba, 2008

2014 m. vasario 1 d., šeštadienis

Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta

"Juk mes visi įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį, įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį... Gyvenimo vis mažiau ir mažiau, mes baigiam jį iškvėpuoti. O mirties vis daugiau ir daugiau, ir daugiau!" (Iš Jurgos Ivanauskaitės apsakymo "Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta", knygoje "Kaip užsiauginti baimę")




Kartais mane apninka panika, kad nespėsiu sužinoti visko, ką noriu sužinoti. Kad nespėsiu perskaityti, nespėsiu pamatyti, nespėsiu išgirsti... Kad nespėsiu kažko padaryti...
Kartais tos panikos vejama bėgu, ieškau, bandydama pralenkti laiką, kuris man duotas, net nežinodama, kiek jo turiu. 
Kartais tos panikos sukaustyta sėdžiu, žiūriu pro langą ir galvoju, gal išvis neverta pradėti, jei net nežinau, nuo ko pradėti. Tik įkvepiu. Tik iškvepiu. Tik įkvepiu. Tik iškvepiu. Ir šitų sekundžių niekada nebeturėsiu. Šitų minučių. Šitų valandų. Šitą suvokimą skauda tokiu skausmu, kai bijai pajudėti. Todėl ir sėdžiu, žiūriu pro langą į vėjo kvėpavimą medžio šakose ir verkiu, nes pati bijau kvėpuoti. Tarsi taupant kvėpavimą būtų įmanoma sutaupyti laiko. Vėjui nereikia taupyti - jis begalinis.


2014 m. sausio 2 d., ketvirtadienis

Nauji!

Nusprendžiau būti teisinga. Nelinkėti Metų geresnių, gražesnių. Tie, kas bent kiek ūgtelėję, geba mąstyti ir analizuoti savo veiksmus, jau turėtų suprasti, kad nei metai, nei savaitės, nei dienos geri ir gražūs savaime nebūna. Viskas priklauso nuo mūsų. Metai geri ir gražūs būna tiek, kiek mes patys stengiamės, kad jie tokie būtų.
Nusprendžiau būti teisinga. Palinkėti, kad žmonės su jumis elgtųsi taip, kaip jūs su jais elgiatės. Sąžininga, taip?